Lithuanian Taip, sunkmetis – tai laikotarpis, kai negalima atsipalaiduoti ir reikia mobilizuoti pastangas. Ekonomikoje kaip ir gamtoje: vasarą keičia žiema ir atvirkščiai. Bet gamtai žiema – tai laikotarpis, kai kaupiamos jėgos naujam kokybiniam šuoliui pavasarį. Gal dabartinis ekonominis sunkmetis nėra jau toks blogas? Gal tai galimybė pasirengti šuoliui į priekį? Liaudies išmintis sako: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Tik nereikia tikėtis, kad galima ką pasiekti be pastangų. Lietuvoje dar dažnas tiki, kad ateis kažkoks geras dėdė ar teta ir viską sutvarkys. Vieni to tikisi iš prezidento, antri – iš Vyriausybės, treti – iš Seimo, o kiti… nieko nesitiki. Bet retas kuris tiki savo jėgomis. O juk kiekvienas esame savo sėkmės kalvis – dažnai reikia tik noro ir pastangų. Žinoma, ne paskutinėje vietoje ir gebėjimai.
Dabar madinga visų bėdų kaltininku laikyti valdžią. O kas ta valdžia? Tai žmonės, kuriuos patys išrinkome. Reikia sutikti, kad ne visi valdžios sprendimai buvo sėkmingi. Bet, kas nedirba – tas neklysta. Iš kitos pusės – visi sprendimai yra kažkam geri. Ekonomikoje kaip fizikoje galioja energijos tvermės dėsnis – jei vieniem kažką davė, tai iš kažko tiek pat ir atėmė. Logika paprasta – jei valdžios sprendimas jums blogas, tai reiškia, kad jūs nesate tarp tų, kam jis geras. Belieka tik stengtis būti tarp pirmųjų. Ir vėl atsimušame į tą patį – reikia pastangų. Gal didžioji bėdų priežastis – nenoras dėti pastangas bei prisiimti visą sėkmės ar nesėkmės riziką? O tai jau yra verslo požymiai.
Verslininkais esame mes gimę, tik ar norime jais būti
Plačiąja prasme, verslas – savarankiška bei asmenine rizika paremta veikla, kurios tikslas – gauti pelną panaudojant savo sugebėjimus, žinias, laiką bei kitus išorinius išteklius. Atitinkamai, verslininkas – fizinis asmuo, užsiimantis verslu ir veikiantis savarankiškai, savo rizika, savo vardu ir savo sąskaita. Paradoksalu, tačiau daugelis, remdamiesi formaliąja logika, verslininkais laiko tik tuos asmenis, kurie yra įkūrę įmones bei jas valdo. Ar tai tikslus apibūdinimas? Toks supratimas didina takoskyrą visuomenėje bei mažina toleranciją. O kodėl negalima verslininkais vadinti ir tų asmenų, kurie yra samdomi darbuotojai?! Juk ir jie šiuo atveju veikia savarankiškai, savo rizika, savo vardu ir savo sąskaita. Be to, už savo veiklą, savo gebėjimų pardavimą gauna pajamas, kurias panaudoja gyvenimo išlaidoms dengti, ir pelną, kurį naudoja taupymui ar investicijoms, pavyzdžiui, geresnei transporto priemonei ar buitinei technikai įsigyti. O darbdavys šiuo atveju laikytinas klientu arba partneriu, kaip ir kiti bendradarbiai. Kitaip tariant, visi jie – verslo partneriai.
Verslininkai yra visi asmenys, kurie savo veikla kuria pridėtinę vertę bei gauna ekonominę naudą, o tai – didžioji dalis gyventojų. Toks supratimas sumažina takoskyrą visuomenėje, didina toleranciją „tikrajam“ verslui – pagrindiniam šalies gerovės šaltiniui.
Pridėtinę vertę kuria daugelis. Štai kad ir Seimas. Jei pažiūrėtumėme statistiškai, tai Seimo sukuriama pridėtinė vertė perskaičiavus vienai darbo valandai greičiausiai būtų viena iš didžiausių Lietuvoje lyginat su tradicinėmis įmonėmis. Kas gali paneigti tikimybę, kad Seime susibūrė geriausi verslininkai?!
Verslas – tai kai kiekvienas žmogus asmeniškai imasi iniciatyvos ir rizikos kuriant ne tik savo, bet ir kitų (bent jau savo artimųjų) gerovę. Tai turi būti kasdieninė kiekvieno iš mūsų veikla.
„Darykime“ verslą galva
Turbūt niekas nesiryžtų ginčytis, kad inovacijos – verslo konkurencingumo pagrindas, nesvarbu, ar tai būtų naujų produktų bei paslaugų kūrimas ir pateikimas rinkai, ar tai būtų gamybinių, vadybinių ar rinkodaros procesų inovacijos. Kiekvienai įmonei inovacinės veiklos plėtojimas ir aktyvinimas suteikia galimybę iš esmės atnaujinti gamybos bei paslaugų teikimo priemones ir struktūras, kurti naujus bei tobulinti gaminamus produktus, teikiamas paslaugas, naujai vykdyti rinkodarą ir drauge didinti tarptautinį konkurencingumą.
Inovacijos apibūdinimų yra įvairių, tačiau juos visus, paprastai, sieja vienas bendras bruožas – inovacija yra procesas, kurio metu panaudojant žinias siekiama kažką sena pakeisti nauju, efektyvesniu, geresniu, naudingesniu ir pan. Skiriasi tik apibūdinimų dalykinis interpretavimas bei pritaikymo tikslingumas: vieni autoriai akcentuoja, kad inovacija – tai proto būsena, tai naujas mąstymo būdas, kaip daryti verslą. Toks inovacijos apibūdinimas gan abstraktus, tačiau turintis gilią prasmę, nes savyje akumuliuoja verslo dedamąją. Pažymėtina, kad verslo dedamoji inovacijų sampratoje gan plačiai išreiškiama. Bendru atveju inovaciją galime apibūdinti, kaip naujų technologijų, idėjų bei metodų komercinį pritaikymą, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus. Inovacijos yra procesas, kurio metu žinios paverčiamos ekonomine nauda. Buitiškai kalbant, inovacijos – ne kas kita, kaip verslo „darymas“ galva.
Verslas yra pagrindinis inovacijų „nešėjas“. Būtent nuo visuomenės narių tolerancijos verslui bei verslo atstovams, plėtojantiems inovacijas, žymia dalimi priklauso visos šalies gerovė. Galima drąsiai teigti, jog nepakanta verslui − tai tas pats, kaip pjovimas šakos, ant kurios sėdi.
Bet kokios inovacijos pradas – naujos žinios. O žinios „gimsta“ tik žmonėms, jų galvose. Žinios – protinio ir kūrybinio darbo rezultatas. Be to, naujos žinios kuriamos naudojant turimas žinias. Dažnai naujos žinios tiesiogiai tapatinamos su idėjomis. Yra ne visai taip. Idėjos gali būti tik kaip naujų žinių atsiradimo arba žinių panaudojimo katalizatorius. Idėjų atsiradimą skatina nepasitenkinimas esama situacija, noras keisti ir pan. O kas geriau, jei ne noras įveikti neigiamus sunkmečio padarinius, gali būti stimulu atsirasti naujoms idėjoms? Nepasitenkinimas ir pokyčių būtinybė yra paskatos inovacijoms. Ne veltui yra sakoma, kad išlieka ne stipriausieji, o tie, kurie sugeba geriausiai prisitaikyti.
Visame pasaulyje inovacijos tampa pagrindiniu ekonominės plėtros varikliu, įgalinančiu pasiekti aukštą veiklos produktyvumo lygį ir atitinkamą piliečių gyvenimo kokybę. Tradiciniais gamybos veiksniais grindžiamas ekonomikos augimas yra neišvengiamai trumpalaikis, o aukštą nacionalinės sistemos produktyvumą ilguoju laikotarpiu gali garantuoti tik inovacijomis grindžiama įmonių veikla. Dabar, vis dar stipriai pasireiškiančios ekonominės krizės sąlygomis, tik inovacijos gali garantuoti išlikimą ir plėtrą.
Inovacijos – padidinta rizika
Inovacinės veiklos išskirtinis bruožas – siekis kažko naujo. Nuo naujumo tiesiogiai priklauso veiklos rizikos mastas. Inovacinė veikla – praktiškai vienintelė veikla akumuliuojanti savyje padidintą riziką. Svarbūs visi inovacinės veiklos aspektai, dedamosios. Inovacinės veiklos sėkmės sąlyga − kompleksas žmogiškųjų, organizacinių, vadybinių, techninių ir pan. veiksnių. Žinoma, lemiama įtaka, dažniausiai, tenka žmogiškajam faktoriui –inovacinėje veikloje dalyvaujančių asmenų gebėjimai, kompetencija, motyvacija, gebėjimas ir noras veikti įvairiomis sąlygomis ir pan. Nepakanka vien tik kompetencijos, reikalingi ir kūrybinio mąstymo įgūdžiai – tai yra gebėjimas kurti, apjungti, sisteminti žinias, identifikuoti ryšius, daryti prielaidas bei išvadas, ir, pagaliau, pastebėti tai, ko nepastebi kiti. Bet ir to nepakanka. Reikalinga motyvacija, kitaip tariant – noras ir poreikis kurti, imtis iniciatyvos, nenustygti vietoje.
Įmonės, kurios nespėja greitai persiorientuoti ir/arba pateikti rinkai naujų produktų, ilgainiui nebetenkina vartotojų lūkesčių ir atsilieka nuo konkurentų, dėl to jų rinkos dalys ir pelnai mažėja. Dėl stiprėjančios tarptautinės konkurencijos, sparčiai besivystančių technologijų bei greitai besikeičiančių vartotojų lūkesčių inovaciniai procesai įmonėse tampa vis sudėtingesni, tuo pačiu auga ir netikrumas dėl tikėtinų tos veiklos rezultatų. Todėl rizikos identifikavimo ir valdymo reikšmė inovacinių procesų metu taip pat išauga.
Inovatyvios įmonės turi būti pajėgios šią riziką ne tik prisiimti, bet ir efektyviai valdyti. Įmonių veikla turi būti orientuota į visų: ir vidinių, ir išorinių (pvz., palaikant partnerystės santykius su specifines žinias turinčiomis įmonėmis ir organizacijomis) inovacinių išteklių panaudojimą. Vykdomos inovacinės veiklos sėkmę lemia ir šalies kultūrinė aplinka, t. y. kaip darbuotojai/vartotojai toleruoja novatoriškas idėjas, jų įvairovę, geba efektyviai bendradarbiauti vienas su kitu. Sėkminga šiuolaikinė inovacijų veikla yra susijusi su įmonių, valdžios institucijų, inovacijų paramos, švietimo bei mokymo organizacijų dalykinėmis, socialinėmis bei vadybos kompetencijomis, kurių dėka individualios žinios yra apjungiamos ir paverčiamos konkurencingais produktais.
Inovacijos sunkmečio sąlygomis
Ypatingą reikšmę inovacijos versle įgauna esant globaliems ir galimai neigiamiems ekonomikos bei finansų rinkų pokyčiams, nes, kaip rodo pasaulinė praktika, strateginės (ilgalaikės) inovacijos nepraranda pagrindinio potencialo ir esant dideliems krizių padariniams bei sukuria tvirtą pamatą galimam šuoliui ateityje.
Akivaizdu, kad inovacijų diegimas nėra paprastas linijinis procesas, kurio metu mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros rezultatai virsta naujais produktais ar procesais. Inovacijos versle yra kompleksinis procesas, sąlygojamas įvairių veiksnių bei subjektų, vykdančių tikslingai susietus mokslinius, technologinius, organizacinius, finansinius ir komercinius žingsnius, kurie veda link konkrečios inovacijos. Tą suvokia dauguma įmonių, tačiau neretai jos susiduria su inovacinių gebėjimų stygiumi ir kitais inovacinę veiklą ribojančiais bei riziką didinančiai veiksniais.
Rizika yra visų inovacinių procesų išskirtinis bruožas, kadangi ši veikla yra tikslingai ir strategiškai nukreipta į ateitį, kuri yra pakankamai neapibrėžta. Kitaip tariant, norint realizuoti inovacijų strategijas maksimaliai panaudojant inovacinį potencialą, rizikos prisiėmimas yra neišvengiama būtinybė.
Jei palygintume inovacijų ir sunkmečio sampratas, tai ir ten, ir ten dominuoja veiklos rizika. Sunkmečiu, kaip ir inovacijų plėtojimo atveju, rizikos mastai yra didesni nei ne sunkmečio laikotarpiu ar neplėtojant inovacijų. Kitaip tariant, tie, kurie plėtoja inovacijas, į sunkmetį žiūri kaip besimaudantis upėje pradėjus lyti: „Koks skirtumas, vis tiek esu šlapias“.
Jei panagrinėtume situaciją Lietuvoje, pastebėtume, kad sunkmečio sąlygomis ne vienetais, o šimtais skaičiuojamos įmonės, kurių veiklos rezultatai ne blogėja, o gerėja. Tarp jų yra ne tik biotechnologijų ir lazerių pramonės įmonių, bet ir baldų, aprangos, maisto pramonės bei paslaugų. Išskirtinis šių įmonių bruožas – visos jos yra inovatyvios. Jos savo veiklą grindžia nuolatiniu naujų paslaugų ar produktų kūrimu ar esamų tobulinimu, gamybos ar paslaugų procesų modernizavimu, rinkodaros ir vadybos naujovių taikymu. Tai yra geras pavyzdys siekiant stiprinti konkurencingumą: imtis iniciatyvos ir išnaudojant visas galimybes „daryti“ verslą galva.
Artūras Jakubavičius
Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas