Augant reguliaciniams reikalavimams ir didėjant spaudimui mažinti poveikį aplinkai, maisto pramonės įmonės Lietuvoje vis dažniau atsiduria kryžkelėje: investuoti į tvarumą dabar ar rizikuoti prarasti konkurencingumą ateityje. Nors tvaresni sprendimai tampa neatsiejama verslo strategijų dalimi, jų ekonominis atsiperkamumas vis dar kelia klausimų – ar žaliosios investicijos iš tiesų kuria vertę, ar tampa papildoma finansine našta?
Verslą tai įpareigoja imtis tvarumo iniciatyvų, net jei kyla abejonių dėl jų greito atsiperkamumo. Įmonėms tenka ieškoti pusiausvyros tarp aplinkosauginių tikslų, finansinės grąžos ir konkurencingumo išlaikymo.
Įvairiausių tvarumo iniciatyvų šiandien sugalvoti nesudėtinga, tačiau toli gražu ne visos jos lengvai įgyvendinamos maisto pramonės praktikoje ir ne visos duoda apčiuopiamų rezultatų. O būtent investicijomis gautas rezultatas kiekvienam verslui – esminis veiklos rodiklis.
„Darbą turime organizuoti taip, kad modernūs, efektyvūs ir tvaresni įrengimai galutiniame etape duotų ekonominį rezultatą. Tvarumas yra labai svarbus, bet jis turi būti ir ekonomiškai pagrįstas. Kitaip tariant, visos iniciatyvos – mažinti CO2 emisijas, naudoti mažiau pakuočių medžiagų, efektyviau organizuoti gamybą – turi būti vykdomos būtent siekiant konkurencingumo. Priešingu atveju toks tvarumas tikrai niekur nenuves“, – Žaliųjų finansų instituto (ŽFI) konferencijoje sakė bendrovės „Kauno grūdai“ vykdantysis direktorius Remigijus Veikalas.
Tiki, kad tvarumas gali nešti grąžą
R. Veikalas teigia, kad tvarumo principų taikymas leidžia dirbti skaidriau ir atsakingiau, o kartu tai gali tapti ir konkurenciniu pranašumu įvairiose tarptautinėse partnerystėse.
Jo teigimu, per pastaruosius penkerius metus tvarumo vystymasis Lietuvoje ir Europoje vyko labai dinamiškai. Iš pradžių tai buvo žali šūkiai ir rinkodaros akcijos, o vėliau – aiškesnis reguliavimas, rinkos dalyvių tikslai ir įsipareigojimai.
„Didžiausi Europos prekybos tinklai, į kuriuos tiekiame produkciją, prisiėmė atsakomybę pasiekti jiems nustatytus rodiklius ir juos daugiausia įgyvendina per savo tiekėjus. Didžiąją dalį visų emisijų sukuria būtent tų produktų, kuriais prekiauja tinklai, gamyba. Sekame savo ŠESD emisijas ir tvarumo rodiklius, nes Europos tinklai derybas pradeda nuo tvarumo duomenų pateikimo. Griežtesni reikalavimai ir audituojamos tvarumo ataskaitos skatina atsakingą veiklą bei suteikia konkurencinį pranašumą prieš Azijos gamintojus, kurie tokių duomenų nepateikia“, – teigia bendrovės vadovas.
Saulius Petkevičius „Vilniaus paukštyno“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, pabrėžia, kad tvarumas versle apima ne tik aplinkosaugą, bet ir socialinę atsakomybę, organizacijos valdyseną.
„Kalbant apie ekonominį atsiperkamumą, daug ką darome per vadinamuosius žemai kabančius vaisius – pavyzdžiui, investuojame į LED apšvietimą. Stengiamės atrasti naujas galimybes – turime tiek biometanu varomus, tiek elektrinius sunkvežimius. Kasmet įvairiems sprendimams skiriame apie 12 mln. eurų. Eksperimentuojame, tiriame ir tikime, kad per atsiperkamumą atrasime tinkamą kelią. Labai svarbu atrasti balansą”, – teigia S. Petkevičius.
Vartotojų įpročius įmanoma pakeisti
Įprasta manyti, kad verslą investuoti į tvarumą pirmiausia skatina augantys vartotojų lūkesčiai, diktuojantys pokyčių kryptį. Vis dėlto pastaruoju metu ir pačios įmonės vis dažniau tampa pokyčių varikliu, siūlydamos alternatyvas, kurios palaipsniui virsta nauja norma. Tiesa, tam reikia drąsos ir atkaklumo.
Monika Anilionė, „Lidl Lietuva“ tvarumo vadovė, pastebi, kad prekybos tinklai ir Lietuvoje gali prisiimti atsakomybę formuoti tvaresnius vartotojų įpročius. Ji prisimena pirmąją vartotojų reakciją prekybos tinklui atsisakius plastikinių maišelių.
„Kai atsisakėme plastikinių pirkinių maišelių, kurie būdavo prie kasos, daugelis žmonių klausė: „Kaip čia bus? Kaip mes iš parduotuvės išeisim? Kaip nešim prekes popieriniuose maišeliuose, juk šiandien sninga?“ Tačiau žmonės prisitaikė. Šiandien jie gyvena be plastikinių maišelių ir išeina be jų. Prekybos tinklas gali skatinti pokyčius ne tik parduotuvėje – mes naudojame savo rinkodaros kanalus ne tik tam, kad pritrauktume žmones, bet ir kad paaiškintume, ką jie gali daryti su produktais, kuriuos įsigijo“, – dėsto M. Anilionė.
Prekybos tinklas, anot jos, siekia skatinti atsakingą vartojimą: parduotuvėse parduodami „geradarių maišeliai“ su vaisiais ir daržovėmis, kurių išvaizda gali būti netobula, bet jie vis dar puikiai tinkami vartoti. Be to, dalijamasi patarimais, kaip iš maisto likučių galima pasigaminti naujus patiekalus.
Agnė Gaisrė, viena iš edukacinio bendruomenės centro „Miesto laboratorija“ įkūrėjų, sako, kad reikšmingų pokyčių galima pasiekti ir nedidelėmis iniciatyvomis.
„Pavyzdžiui, mes nesuteikiame galimybės vaikams gerti naudojantis vienkartiniais šiaudeliais. Kai tėvai kavinėje jų paprašo, pasakome, kad jų neturime, ir pasiūlome gerti tiesiog iš puodelių. Iš pradžių žmonės būna suglumę. Kaip ir švęsti gimtadienį be balionų – bet pasiūlai alternatyvų, ir jie jas priima. Tas pats ir su vienkartiniais puodeliais – negi jūs tikrai neturite septynių ar dešimties minučių išgerti kavos iš normalaus puodelio, ramiai atsisėdę prie stalo? Įpročiai keičiasi lėtai, bet dešimties metų perspektyvoje matome didelį pokytį“, – teigia A. Gaisrė.
Ieško tvaresnių alternatyvų
Maisto pramonė gali tapti tvaresnė ne tik veikdama atsakingiau, bet ir kurdama mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančius produktus, sako bendrovės „Entogama“, gaminančios vabzdžių produktus žmonėms, vadovas ir vienas iš įkūrėjų Ridmantas Zelionka.
Iš vabzdžių pagaminti produktai pastaruoju metu sparčiai populiarėja visame pasaulyje, nes laikomi vertingu ir tvariu baltymų šaltiniu, tačiau daugelio lietuvių racione jie – neregėtas svečias.
„Vabzdžių produktus pasaulyje vartoja apie du milijardai žmonių. Tai daugiausia kultūrinis klausimas – Lotynų Amerikos ir Azijos regionuose tai įprasta. Mūsų, vakariečių, kultūroje taip nesusiklostė, šie vabzdžiai natūraliai čia negyvena, todėl tenka eksperimentuoti. Vis dėlto jokio tvirto argumento, kodėl vabzdžiai nebūtų tinkami vartoti ar turėtų kelti pasibjaurėjimą, nėra, ir tai patvirtina tyrimai. Vienintelis barjeras – emocinis“, – teigia R. Zelionka.
Vabzdžių auginimas, palyginti su tradicine gyvulininkyste, reikalauja mažiau energijos ir žemės, sukelia mažesnę taršą nei tradicinių gyvūninių produktų gamyba, todėl šis sektorius ir jo gaminami produktai laikomi tvariais.
„Apskritai tiesiog reikia laiko, nes maisto industrija yra inertiška, o ne spontaniška“, – pabrėžia mūsų kraštui egzotiškos produkcijos gamintojas.
S. Petkevičius antrina, kad augant baltymų poreikiui pasaulyje taps svarbu skatinti iš vabzdžių pagamintus produktus ar augalines mėsos alternatyvas.
„Jeigu mėsos bus mažiau, atsiras vieta augalinėms alternatyvoms, tačiau svarbiausia išspręsti skonio ir kainos klausimą – žmonės nori tiesiog skanaus maisto. Pasaulyje tikrai bus vietos visiems ir turime rasti sėkmės formulę, kad augalinė mėsa ar vabzdžių proteinas įsitvirtintų mityboje“, – teigia jis.
R. Zelionka priduria, kad baltymingi vabzdžių produktai ateityje bus svarbūs ir gyvulininkystei.
„Vabzdžiai pašarams yra pragmatiškas sprendimas ūkiams – jie gali pakeisti žuvies, sojos ar kviečių baltymus, gerina gyvūnų gerovę ir pasižymi konkurencinga kaina“, – pastebi jis.
Žaliųjų finansų instituto informacija ir nuotraukos