Kas lemia sėkmingą klasterį – finansavimas, profesionali vadyba, aktyvūs nariai, o gal gebėjimas konkurentams vieniems kituose pamatyti partnerius? Lietuvos inovacijų centro (LIC) projektų vadovas Gytis Junevičius naujausiame komentare „Verslo žiniose“ apžvelgia Lietuvos klasterių situaciją, jų brandą ir vis dar neišnaudojamas bendradarbiavimo galimybes.
Finansavimas – postūmis, bet ne ilgalaikio veikimo pagrindas
Viena iš problemų, kurią savo komentare išskiria G. Junevičius, – dalies klasterių priklausomybė nuo finansavimo. Pasibaigus finansavimo laikotarpiui, kai kurioms organizacijoms tampa sudėtinga išlaikyti narių aktyvumą ir pasirengimą toliau investuoti į bendras veiklas.
Kitas iššūkis – vadinamieji „popieriniai“ klasteriai, kurių pagrindiniu tikslu tampa bendras dalyvavimas projektuose, tačiau tarp narių nevyksta realus žinių, kompetencijų ar galimybių apsikeitimas. Pasak G. Junevičiaus, klasterio vertė tiesiogiai priklauso nuo pačių jo narių įsitraukimo – kiek į bendradarbiavimą investuojama, tiek iš jo ir gaunama.
Svarbus vaidmuo tenka ir klasterių vadovams. Tai turėtų būti ne tik administratoriai, bet ir lyderiai, gebantys suprasti verslą, telkti skirtingų interesų organizacijas ir padėti joms atrasti bendrus tikslus. G. Junevičiaus vertinimu, tokių kompetencijų Lietuvoje vis dar trūksta.
Klasteriai – galimybė greičiau augti
Viena iš dar nepakankamai įvertintų klasterių stiprybių – jų kuriamos galimybės jaunoms ir augančioms įmonėms.
Narystė klasteryje gali suteikti prieigą prie kitų narių sukauptos patirties, kontaktų ir informacijos apie finansavimo galimybes. Jaunos įmonės taip pat gali pasinaudoti klasterio partnerių turimais gamybos pajėgumais ar infrastruktūra prototipams ir bandomosioms partijoms kurti.
Tai leidžia eksperimentuoti mažesnėmis sąnaudomis ir atidėti dideles investicijas į nuosavą infrastruktūrą iki tol, kol tampa aiškiau, ar kuriamas produktas turi paklausą rinkoje.
Ar nepamirštame jau subrendusių klasterių?
Savo komentare G. Junevičius atkreipia dėmesį ir į paramos prieinamumą brandiems klasteriams.
Autorius kelia klausimą, ar dabartinis požiūris pakankamai įvertina ilgiau veikiančias organizacijas, kurios jau yra sukaupusios patirties, užsitarnavusios reputaciją ir įsitraukusios į tarptautines programas. Jo vertinimu, pernelyg didelis dėmesys tik jauniems klasteriams gali apriboti jau subrendusių organizacijų galimybes toliau augti ir prisidėti prie aukštesnės pridėtinės vertės produktų kūrimo.
Šis klausimas tampa dar aktualesnis žvelgiant į sritis, kuriose Lietuva jau turi stiprių kompetencijų ar didelį augimo potencialą – fotoniką, gynybos technologijas, gyvybės mokslus ir žaliąją energetiką.
Mažoje rinkoje bendradarbiavimas gali tapti konkurenciniu pranašumu
Aktyviai klasteriuose veikiančios įmonės tarp pagrindinių naudų įvardija greitesnę prieigą prie rinkos informacijos, bendrą dalyvavimą tarptautinėse parodose, galimybę dalintis infrastruktūra ir kartu imtis projektų, kurių viena įmonė savarankiškai įgyvendinti negalėtų.
Todėl klasterizacija nėra tik dar viena verslo paramos priemonė. Jos esmė – gebėjimas kurti pasitikėjimu grįstą bendradarbiavimą ir suprasti, kad mažoje rinkoje augimas nebūtinai turi vykti vienas kito sąskaita.
G. Junevičius savo komentare primena paprastą principą – „vienas lauke ne karys“. Lietuvos rinka yra nedidelė, tačiau įmonėms sujungus kompetencijas ir išteklius atsiveria galimybės kartu konkuruoti dėl gerokai didesnių rinkų už Lietuvos ribų. „Klasterizacija nėra stebuklingas receptas – tai kantrybės menas.“
Tam, kad Lietuvos klasteriai augtų ir stiprėtų, reikia ne tik finansavimo, bet ir profesionalios vadybos, aktyvių narių, tarpusavio pasitikėjimo bei ilgalaikio požiūrio
Visą Gyčio Junevičiaus komentarą „Klasterizacija Lietuvoje: ar išmokome augti kartu?“ skaitykite „Verslo žiniose“. (straipsnis prieinamas VŽ prenumeratoriams).