Europa turi tai, ką galima laikyti pagrindu rimtai deep tech plėtrai: stiprią mokslinę bazę, aukštos kvalifikacijos talentus ir didelę vidaus rinką. Tai nėra atsitiktinis derinys. Didelė dalis deep tech įkūrėjų Europoje turi techninį išsilavinimą, dažnai magistro ar daktaro laipsnį, o jų kuriamos įmonės remiasi ilgalaikiais tyrimais ir sudėtingomis technologijomis. Tai aiškiai matosi tokiose srityse kaip kvantinės technologijos, fotonika ar naujos medžiagos, kur Europa istoriškai turi stiprias pozicijas ir visą vertės grandinę – nuo mokslo iki ankstyvų prototipų.
(Skaidrė iš Deep-tech report 2026) Svarbus aspektas, EU tai augantis spin-out’ų skaičius. Universitetai ir tyrimų centrai vis aktyviau tampa verslų gimimo vieta. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Švedijoje, tai vyksta gana natūraliai, su mažesne biurokratine našta ir lankstesniu požiūriu į intelektinės nuosavybės panaudojimą. Kaip viena iš deep-tech sektoriaus šalių yra įvardijama ir Suomija, o tai yra signalas, mažesnėms valstybėms, kad šios rinkos plėstra nėra vien tik didžiųjų (Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija) ekonomikų privilegija.
Ir pirmoji rakštis į EU mažąjį kojos pirštelį: Europa gana gerai kuria technologijas, bet prasčiau jas išaugina. Didžiausia silpnybė išlieka vėlyvos stadijos finansavimas. Ankstyvose stadijose – nuo pre-seed iki Series A – kapitalo netrūksta, nemažč jų dalį jo užtikrina viešieji instrumentai (tarp kurių ir mano taip dažnai linskniuojamas EIC).
Problema prasideda tada, kai įmonėms reikia didesnių, rizikingesnių investicijų augimui. Šioje vietoje įsijungia ne Europos kapitalas. Dalis didesnių raundų ateina iš JAV ar kitų ne ES investuotojų, o tai reiškia ne tik kapitalo, bet ir kontrolės bei vertės nutekėjimą.
Ši problema nėra nauja, bet ji tampa kritinė būtent deep tech kontekste. Skirtingai nei programinės įrangos startuoliai, deep tech įmonės reikalauja didelio kapitalo, ilgo vystymo ciklo ir kantrybės. Europoje vis dar trūksta vadinamojo patient capital – kapitalo, kuris suprastų ilgą grąžos horizontą ir būtų pasirengęs prisiimti technologinę riziką. Dėl to susidaro paradoksali situacija: Europa finansuoja ankstyvąsias inovacijas, bet galutinę vertę dažnai realizuoja kiti.
Antra sisteminė problema – fragmentacija. Rinkos, reguliavimas, finansavimo instrumentai vis dar stipriai susiskaidę pagal valstybes. Tai nėra kritiška ankstyvoje stadijoje, bet tampa rimta kliūtimi, kai įmonės siekia mastelio. Deep tech srityje, kur reikalinga koordinacija tarp mokslo, industrijos ir kapitalo, tokia fragmentacija reiškia lėtesnį augimą ir mažesnį konkurencingumą globaliai.
Kalbant apie tendencijas, 2026 m. aiškiai matomas perėjimas į kitą technologinę fazę. Dirbtinis intelektas juda nuo generatyvinių modelių link agentinių sistemų sprendimų, kurie ne tik generuoja atsakymus, bet ir vykdo veiksmus, integruojasi į procesus, valdo infrastruktūrą. Šiaip šia tema, prieš gerus metus, paprastai ir suprantamai kalbėjo technologijų apžvalgininkas Lukas Keraitis savo Youtube kanale.
Šioje vietoje svarbūs tampa ne modelių dydžiai, o jų patikimumas, efektyvumas ir pritaikomumas realiose aplinkose. Tai yra erdvė, kur Europa turi potencialo konkuruoti, nes čia svarbus ne tik algoritmas, bet ir jo integracija į kompleksines sistemas.
Robotikos srityje situacija iš pirmo žvilgsnio atrodo dinamiška, tačiau giliau žiūrint matyti aiškus atotrūkis tarp demonstracijų ir realios ekonominės vertės. Tai ši tema kaip ir sulaukia daug dėmesio, bet kol kas išlieka demonstracinėje stadijoje. Aparatinė įranga sparčiai tobulėja ir tam tikra prasme tampa standartizuota, tačiau pagrindinis iššūkis yra vadinamasis fizinis intelektas, gebėjimas veikti neapibrėžtoje, dinamiškoje aplinkoje. Tai reikalauja ne atskirų technologijų, o pilnai integruotų sprendimų, apjungiančių programinę įrangą, jutiklius, valdymo sistemas ir realaus pasaulio operacijas.
Panaši logika galioja ir kitose srityse. Biotechnologijose ir chemijoje matomas spartus AI pritaikymas: nuo molekulių dizaino iki automatizuotų laboratorijų. Kvantinės technologijos artėja prie taško, kuriame atsiras pirmosios realios komercinės aplikacijos, tačiau tam reikalingas tolesnis infrastruktūros ir kapitalo augimas. Energetikoje Europa turi stiprias pozicijas, ypač tokiose srityse kaip sintezė ar pažangios energetikos sistemos, tačiau čia taip pat viską lems gebėjimas pereiti nuo technologijos prie industrinio masto.
Šiame kontekste svarbu suprasti ir platesnį politinį foną. ES aiškiai įvardija technologinį suverenitetą, ekonominį saugumą ir strateginių priklausomybių mažinimą kaip vienus pagrindinių prioritetų. Dėmesys skiriamas investicijoms į dirbtinį intelektą, gynybos technologijas (apie ką EIC ataskaita, kalba mažai), infrastruktūrą, taip pat kapitalo rinkų stiprinimui. Tai rodo, kad problema yra atpažinta ne tik ekosistemos, bet ir politiniu lygmeniu.
Tačiau kartu tai reiškia ir laiko spaudimą. Jei Europa nesugebės greitai mobilizuoti kapitalo ir sumažinti fragmentacijos, rizika yra aiški, technologijos bus sukurtos čia, bet išplėtotos ir komercializuotos kitur. Tai jau vyksta, ypač matant, kad didelė dalis exit’ų vertės atitenka ne Europos pirkėjams. Žodžiu įsigyvendins Draghi ir Letta ataskaitų blogosios prognozės.
Galimybių langas vis dar yra atviras. Europa turi stiprias pozicijas srityse, kur reikalingas gilus mokslinis pagrindas, ilgas vystymo ciklas ir didelės investicijos. Tai sritys, kuriose įėjimo į rinką barjerai yra aukšti, todėl konkurencija ribota, o sukurtą technologiją sunku nukopijuoti. Tačiau būtent šios sąlygos reiškia, kad norint pasiekti mastelį reikia itin didelio kapitalo ir koordinacijos, o čia Europa vis dar susiduria su struktūriniais apribojimais. Galutinė išvada gana paprasta. Europa nėra silpna deep tech srityje. Ji yra stipri inovacijoje, bet vis dar per silpna mastelyje. Ir būtent nuo to, ar šis disbalansas bus išspręstas artimiausiais metais, priklausys jos vieta globalioje technologijų konkurencijoje.
Jovitos Žėkaitės (Lietuvos Inovacijų Centras) straipsnis