Kas matuojama, tas ir valdoma – su šiuo vadybos teorijoje gerai žinomu posakiu galima sieti ir Europos Komisijos pastangas kuriant žiedinės ekonomikos stebėsenos sistemą (ŽESS). Naujos sistemos pagrindu būtų sekamas žiedinės transformacijos progresas. Pirmoji ŽESS buvo pristatyta dar 2018 metais, tačiau žiedinės ekonomikos temai vis stipriau skinantis kelią į svarbiausius tarptautinius ir nacionalinius strateginius planus, poreikis atsinaujinti ir atliepti didėjančius lūkesčius, siejamus su žiedine transformacija, išaugo.
Praėjus maždaug penkeriems metams po pirmosios ŽESS pristatymo, šių metų gegužės 15 dieną Europos Komisija patvirtino atnaujintą žiedinės ekonomikos stebėsenos sistemą. Šiais atnaujinimais siekiama atspindėti ne tik svarbiausias žiedinės ekonomikos sritis, bet ir išryškinti jos sąsajas su neutralumo klimato atžvilgiu ir „nulinės taršos“ siekiais. Tikimasi, kad naujoji ŽESS padės tikslingiau vertinti žiedinės ekonomikos pažangą ES ir formuoti efektyvesnes politikos priemones.
Naujieji rodikliai
Naujosios ŽESS tikslas – ne tik pateikti išsamią apžvalgą, bet ir įvertinti tiesioginę bei netiesioginę didėjančio žiediškumo naudą. Sistemą sudaro 11 rodiklių, suskirstytų į 5 grupes: 1) gamyba ir vartojimas; 2) atliekų tvarkymas; 3) antrinės žaliavos; 4) konkurencingumas ir inovacijos; 5) visuotinis tvarumas ir atsparumas (žr. paveikslą žemiau). Esminius atnaujinimus, lyginant su ankstesne ŽESS, apima papildoma rodiklių grupė Visuotinis tvarumas ir atsparumas ir penkių naujų rodiklių įtraukimas. Nauji rodikliai yra:
Žaliavų naudojimo pėdsakas (angl. material footprint) – matuoja bendrą medžiagų naudojimą: tiek vidaus rinkoje, tiek ir importuojamų prekių forma. Bendrai, žaliavų naudojimo pėdsakas nurodo visą žaliavų kiekį, sunaudojamą tam tikros šalies vidaus vartojimui ir gamybai patenkinti. 2020 metais šis rodiklis Lietuvoje siekė 23 tonas vienam gyventojui, ES – 14 tonų vienam gyventojui. Aukštą Lietuvos žaliavų naudojimo pėdsaką daugiausiai lemia tai, kad šalies ekonomikoje dominuoja daug energijos naudojantys sektoriai (t. y., apdirbamoji pramonė ir statyba) bei ženkli priklausomybė nuo pirminių žaliavų bei energijos šaltinių importo.
Išteklių našumas (angl. resource productivity) – rodiklis, matuojantis su medžiagų naudojimu susijusį BVP dydį, t. y., kiek BVP yra sukuriama panaudojant 1 kg išteklių. Išteklių našumo rodiklis padeda nustatyti, ar ekonomikos augimas yra progresyviai atsiejamas nuo išteklių naudojimo – kuo aukštesnis yra šis rodiklis, tuo efektyviau naudojami ekonominiai ištekliai, iš jų kuriama didesnė pridėtinė vertė. Atnaujintoje ŽESS išteklių našumo rodiklis yra lyginimas su 2000 metų baziniais duomenimis. 2021 metais šis rodiklis Lietuvoje siekė 111,9 (t. y., nuo 2000 metų šalies išteklių našumas paaugo beveik 12 proc.), ES – 135,5 (nuo 2000 metų paaugo 35,5 proc.). Šalies išteklių našumas glaudžiai siejamas su žaliavų naudojimo pėdsaku. Lietuva pasižymi aukštu žaliavų naudojimo pėdsaku, tad išteklių našumas taip pat nėra aukštas dėl santykinai žaliavoms imlesnių, tačiau mažesnę pridėtinę vertę kuriančių ekonominių veiklų dominavimo ekonomikoje.
Vartojimo pėdsakas (angl. consumption footprint) – rodiklis, pagal kurį vartojimas lyginamas su planetos galimybėmis pagal 16 poveikio kategorijų, remiantis gyvavimo ciklo analize ir atsižvelgiant į 5 pagrindines vartojimo sritis (maistas, judumas, būstas, namų ūkio prekės ir prietaisai). Vartojimo pėdsakas, nors ir apima žaliavų naudojimo pėdsaką, yra labiau kompleksiškas ir tiksliau apibendrina gyventojų vartojimo poveikio aplinkai mastą. Šis rodiklis taip pat yra lyginimas su 2000 metų baziniais duomenimis. 2021 metais šis rodiklis Lietuvoje siekė 107 – nuo 2000 metų šalies vartojimo pėdsakas paaugo 7 proc., o ES šis rodiklis buvo 104.
Ekonominėse veiklose susidarančios ŠESD emisijos (angl. greenhouse gas emissions from production activities) padeda įvertinti gamybos veiklose generuojamą šiltnamio efektą sudarančių dujų kiekį. Šio rodiklio įtraukimu siekiama parodyti žiedinės ekonomikos indėlį į poveikio klimatui neutralumą. Gamybos veikla pagal Eurostat apibrėžiama plačiau, tai tiek prekių, tiek paslaugų „gamyba“, tad rodiklis eliminuoja tik namų ūkiuose susidarančias ŠESD emisijas. 2021 metais šis rodiklis Lietuvoje siekė 8 169 kg vienam gyventojui, ES – 6 412 kg vienam gyventojui. Skirtumus tarp šalių iš dalies lemia skirtingos ekonomikos struktūros, įvairūs atsinaujinančiųjų ir neatsinaujinančiųjų energijos šaltinių deriniai bei atotrūkiai tarp naudojamų technologijų inovatyvumo, jų energetinio efektyvumo ir tvarumo. Pavyzdžiui, viena iš didesnių Lietuvos ŠESD emisijų priežasčių – išvystytas transporto ir logistikos sektorius, kuriame alternatyvieji degalai dar nėra išpopuliarėję.
Priklausomybė nuo žaliavų (angl. material dependency) – tai rodiklis, pagal kurį apskaičiuojama importuojamų medžiagų dalis nuo visų naudojamų medžiagų. Kuo aukštesnis rodiklio rezultatas, tuo labiau šalis yra priklausoma nuo įvežtinių medžiagų ir potencialiai gali patirti didesnes rizikas dėl globalių vertės grandinių sutrikimų. 2021 metais šis rodiklis Lietuvoje siekė 37,4 proc., ES – 22,0 proc.
Kaip minėta, atnaujintoje ŽESS pristatyta papildoma rodiklių grupė, kuri vertina tiek ES, tiek valstybių narių visuotinį tvarumą ir atsparumą. Pastaraisiais metais ekonominio tvarumo prioritetą papildė būtent atsparumas dėl aiškaus ES siekio padidinti medžiagų ir energijos tiekimo saugumą, drauge didinant ekonomikos žiediškumą. Europos Komisija tikisi, kad ilgalaikėje perspektyvoje perėjimas prie žiedinės ekonomikos gali padėti padidinti ES savarankišką apsirūpinimą strateginėmis žaliavomis, skirtomis gamybai ES teritorijoje.
Nors atnaujinta ŽESS yra esminis atspirties taškas vertinant atskirų valstybių progresą žiedinėje ekonomikoje, rodiklių palyginimui reikalingas kontekstas. Pavyzdžiui, rodikliai susiję su medžiagų vartojimu gali būti ženkliai palankesni, tai yra – žemesni, šalyse, kurios didžiąją dalį energijos išgauna iš atsinaujinančių šaltinių, turi ženkliai dominuojančią paslaugų ekonomiką ar į aukštą pridėtinę vertę orientuotą pramonę, kurioje žaliavų naudojimo mąstai yra mažesni, tačiau sukuriama didesnė ekonominė nauda. Atitinkamai, aukštesni medžiagų vartojimo rodikliai bus tose šalyse, kurios vis dar yra labiau priklausomos nuo iškastinio kuro ir turi dominuojančią sunkiąją ar mažesnę pridėtinę vertę generuojančią pramonę. Visgi tokia stebėsenos sistema yra naudinga ilgalaikėje perspektyvoje, stebint pramonės transformacijos progresą bei šalių pažangą atsiejant ekonominį augimą nuo medžiagų vartojimo.
Ar galima pasiekti šimtaprocentinį žiediškumą?
Nepaisant ŽESS atnaujinimų, diskutuojant apie žiedinės ekonomikos progresą dažnai yra vertinamas vienas esminis rodiklis – žiedinis medžiagų naudojimas (angl. circular material use rate), taip pat vadinamas žiediškumo rodikliu. Šis rodiklis nurodo, kokia yra perdirbtų ir grįžtančių atgal į ekonomiką medžiagų dalis (tokiu būdu išvengiant pirminių žaliavų gavybos) bendrame medžiagų suvartojime. 2021 metais Lietuvos rodiklis buvo kone tris kartus mažesnis nei ES vidurkis ir tesiekė 4 proc., ES – 11,7 proc. Circle Economy ekspertų vertinimu globalus žiedinio medžiagų naudojimo rodiklis 2023 metais siekė 7,2 proc.
Dažnai viešosiose diskusijose galima išgirsti ilgalaikį strateginį tikslą pasiekti pilną žiediškumą, tokiu atveju, žiediškumo rodiklis turėtų siekti 100 proc. Tačiau net ir teoriškai toks tikslas nėra įmanomas, nepaisant vis sparčiau besivystančių technologijų potencialo. 2023 metų Circle Economy ekspertų parengtoje publikacijoje „Circularity Gap Report 2023” yra iškiriamos kelios to priežastys.
Pirma, dalis ekonomikoje naudojamų medžiagų arba negali būti perdirbamos išvis, nes yra sudeginamos jas panaudojant (pvz., iškastinis kuras), arba negali būti perdirbamos artimiausiu metu, nes jos yra „užrakintos“ ilgalaikėje infrastruktūroje (pvz., metalai statiniuose).
Taip pat, medžiagos, kurias galima cikliškai perdirbti, kaip metalas, plastikas ir stiklas, gali būti apdorojamos tik keletą kartų, nes dėl kiekvieno ciklo prastėja jų kokybė ir taip kyla poreikis naudoti bent dalį pirminių žaliavų. Iššūkį kelią ir milžiniškas jau dabar naudojamų medžiagų kiekis – siekiant jį sulyginti su perdirbimo pajėgumas, prireiktų itin lėto ekonominio vystymosi ir atitinkamo vartojimo mažinimo.
Tad ar verta stengtis pasiekti pilną žiediškumą, nors tai ir nėra įmanoma? Žinoma. Nors tokio tikslo pasiekti ir neįmanoma, iššūkių sprendimas mobilizuoja resursus inovacijoms ir bendradarbiavimui, o tai atveria kelią spartesniam progresui skatinant tvarų augimą. Taip pat svarbu nepamiršti, kad žiedinės ekonomikos skatinimas yra didesnio siekio – žaliosios transformacijos – dalis, o naujai kuriami žiediniai sprendimai yra svarbūs ne tik siekiant pilno žiediškumo, bet ir neutralumo klimato atžvilgiu bei „nulinės taršos“ tikslų. Būtent tokias sąsajas Europos Komisija ir yra įtvirtinusi atnaujintoje žiedinės ekonomikos stebėsenos sistemoje.
Lietuvos inovacijų centro informacija